Šią parodą skiriu savo tėvuko Vito Makštučio atminimui.

Apie mano senelius.

 Laikas kada nors užduoda klausimus: kas aš esu, iš kur aš, kur einu. Nuo tokių nepatogių klausimų bandau pasislėpti vaikystės  prisiminimuose ...

Kartą tėvai vasaros atostogų metu mus su broliu išvežė į kaimą ir paliko seneliams prižiūrėti.

Mano tėvo, Vyto Makštučio (1937-2010), abu tėvai gyveno Šiugždų kaime, Krokialaukio valšč., Simno apskr., Alytaus raj. Senelis Teofilis Makštutis (1892-1980) turėjo sodybą ir ūkį, paveldėtą iš savo tėvo Andriaus. Čia, Šiugždų kaime, vienoje troboje gyveno visa šeima: abu mano seneliai ir jų 9 vaikai iki 1949m. Antrojo Pasaulinio karo metais jo šeimą, kaip ir daugelio to meto Lietuvos ūkininkų šeimų, išbuožino ir ištrėmė Tarybų valdžia. 1945 m. sovietai senelio ūkį įvardino kaip buožės ir pradžioje atėmė 10ha. iš paveldėtų 30 ha žemės.  Senelis buvo du kartus valdžios nuteistas kalėti. 1947 m. atsisakęs stoti į kolūkį, buvo nuteistas kalėti Kauno kalėjime, dirbo prie Aleksoto tilto atstatymo. 1949 m. pasidėjus kolektyvizacijai, visą ūkį su pastatais, gyvuliais ir žeme konfiskavo valdžia. Senelį antrą kartą 1949 m. nuteisė 3 metams už tai, kad neišmokėjo valstybei privalomų pyliavų (buvo nederlius, šeimoje 9 vaikai). Buvo išvežtas į Macikus, Šilutės raj. Iš kalėjimo senelis grįžo 1953m.

O šeimą 1950 m. iš pradžių ištrėmė į Čiurlionių II kaimą, o 1951 išvežė i Sibirą (Tomsko sritis P-Troicko raj. Zacharovkovo gyvenvietė). Sibire dirbo miško kirtimo darbus, maisto duodavo tik dirbantiems. Po Stalino mirties gyvenimas tremtyje pagerėjo. Reikia pasakyti, kad ne visi vaikai buvo ištremti į Sibirą. Vyriausia duktė Natalija buvo nuteista 1947 m. kalėti 7,5 metus ir 5m. tremties už “ryšius su banditais“. Kalėjo iš pradžių Alytaus kalėjime, po to Vilniuje, dar vėliau išvežė į Karagandos m. Sūnūs Albinas (1950m.) ir Antanas (1955m.) tarnavo tarybinėje armijoje. Tremtyje su močiute gyveno kiti 6 vaikai: dukterys Onutė, Monika, Janina, sūnūs Vitas, Petras ir Algis. Po tremties 1957 m. jie sugrįžo į savo sodybą  Šiugždų k. ir dirbo tarybiniam Krokialaukio kolūkyje „Lenino keliu“.

...Mano senelis Teofilis buvo geras, ramaus  būdo, užsispyręs ir mėgo subtilų jumorą. Pamenu, vasaros atostogų laike,  sode, nusiskyniau dar žalią obuolį. Prakandau, susiraukiau ir nusviedžiau tolyn per tvorą. Staiga už nugaros išgirdau senelio balsą: „ ...tai va taip ir Adomas – prakando obuolį ir metė...“  Tik jau vėliau, po daug metų, supratau koks ten Adomas ir kokį obuolį prakando biblijiniame sode.

Mano močiutė, Monika Mardosaitė (1902-1975) iš Verebiejų kaimo Krokialaukio valšč. nutekėjo (1927 m.) į Teofilio Makštučio ūkį Šiugždų kaime. Išaugino 9 vaikus, 4 seseris ir 5 brolius , gyveno ir dirbo ūkyje. Nuo 1951m.buvo ištremta su savo 6-ais vaikais. Grįžo 1957 m. Ironiška, kad tais pačiais metais Tarybų valdžia mano senelei suteikė apdovanojimą - I laipsnio „Šlovingos Motinystės“ ordiną.

Kartą ,vasarojant kaime, močiutė manęs paprašė nuskusti bulves. Davė tokį sudilusį, medine rankena „negražų“ peilį. Kitą dieną nutaręs, kad močiutė vargsta, nes neturi gero peilio, senelio malkinėje, kur buvo spaustuvai, plaktukas ir, svarbiausia, ranka sukamas galąstuvas (šmirgelis), ėmiausi darbo. Iš medžio pjūklo geležtės per pora dienų padariau „tikrą“ peilį. Medine rankena su apsauga rankai, prikniedyta ilga geležte su smailiu lenktu galu. Tokį buvau matęs filmuose apie piratus ar indėnus. Kai atnešiau savo darbą močiutei, ji labai susijaudino, padėkojo ir pagyrė. Paskui aš to peilio dagiau nebemačiau, turbūt nusigando, kad ką nors bloga nepasidaryčiau ir paslėpė. Matyt, skusti bulves jis nelabai tiko...

Mano senelis antrą kartą grįžęs iš kalėjimo apsigyveno savo namuose, Šiugždų kaime.  Po metų sugrįžo ir senelė su vaikais. Iki melioracijos ten gyveno keturiese: abu seneliai ir du vaikai – Algis ir Monika. 1970m.prasidėjo melioracija, šeima turėjo palikti savo namus ir išsikraustė į Daugirdus (Krokialaukio valšč.) kur pirkosi namą ir gyveno iki mirties. Mano senelis, pergyvenęs du pasaulinius karus, kolektyvizaciją, kalėjimą, melioraciją ir močiutės netektį susirgęs plaučių uždegimu mirė Daugirduose 1980m., palaidotas Krokialaukio kapinėse. Šeima buvo reabilituota 1984m.

Dar pamenu dažnai man pasakotą istoriją apie stribo peršautą šventą paveikslą.

1948 m. vasarą, KGB leitenantas Kapustinas  konfiskuotu dviračiu užvažiavo pas mano senelį pasisvečiuoti. Jis tuo metu buvo rajono stribų vadas ir mėgdavo užsukti pas turtingus ūkininkus išgerti. Senelis kaip tik buvo grįžęs iš kalėjimo. Troboje buvo senelis, močiutės pusbrolis Edvardas Mardosas ir kaimynas Račkauskas Jonas, bekojis invalidas grojantis akordeonu. Gerokai išgėręs stribas išsitraukęs pistoletą šovė į Račkauską Joną, dainavusį lietuvių liaudies dainą, bet pataikė į priešais jį ant sienos kabėjusį Šv. Rozalijos paveikslą. Paleido du šūvius, bet Edvardas griebė jį už rankos, atėmė pistoletą ir supykęs primušė. Dviratį sulaužė, o girtą stribą uždarė tvarte iki ryto kol išeis pagirios.

Tie šventi paveikslai gyveno kartu su sodyba, jie yra neatskiriama šeimos istorijos dalis. Kartu lydėjo į tremtį ir dabar ištikimai saugoja nuo piktos lemties plačiai pakrikusius gimines.

Prisiminimai, sustoję kaip nuotraukoje, didelėj medinėj pirkioj, kieme, pilname kitokių nei mieste dalykų, atrodo ir dabar kabo kažkur toli kaip didžiulis šviesus debesis. Senelių sodyba Šiugžduose, kuri man vaikystėje atrodė kaip didelis atskiras pasaulis, medine tvora atitvertas nuo išorinio ir nepažįstamo gyvenimo, tarybinės melioracijos dėka, išnyko, palikus tuščią lauką ir fotografijas šeimos albume.

 Laiko tėkmė neša viską, kas negali išlikti. Mano senelių istorijoje randu tai – kas nesensta. Pastovios vertybės, kaip išmintis, tvirtybė, grožio ir pasaulio tvarkos supratimas eina per visus gyvenimus ir išlieka amžinai.

Parodos darbai:

1. Kalnas  2014 m.

2.   GMO II  2014 m.

3. Garsas  2014 m.

4. Kiek ilgai tai trunka  2015 m.

5. Šaltinis  2015 m.

6. Žiedas  1998 m.

7. Pasipriešinimas   2015 m.

8. Vakuumas   2013 m.

9. Panikos jungtukas   2014 m

10. Prapuolęs horizontas  2015 m

11. Seni spąstai  2015

FOTO: 

Senelis   1972m.  Šiugždų k.,sodyba

Senelė   1972m.  Šiugždų k., sodyba

Makštučių sodybos vieta   2013m. Foto Artūras Makštutis- Maksimilianas

Šienpjoviai   1958 08 07 Šiugždų k. Foto- Petras Makštutis

Vakarienė, Šv. Kūčios  apie  1970m . Šiugždų k. ,sodyba, foto- Petras Makštutis

Su anūkais  1970m . Šiugždų k., foto- Petras Makštutis

Mano tėvai prieš savo vestuves 1963m . Šiugždų k. ,sodyba, foto- Petras Makštutis

Šv.Paveikslas 1951-1957m. buvo Sibire

Šv.Paveikslas  Šv. Rozalija  1951-1957m. buvo Sibire